Ariogaloje gimęs ir augęs Virginijus nuo mažens domėjosi istorija ir teisės subtilybėmis, o jo kelias į akademinę bendruomenę buvo neplanuotas – iš pradžių dirbo advokatų kontoroje, kol galiausiai buvo paskatintas dėstyti ir tyrinėti verslo teisę. Ši sritis tapo jo pagrindiniu akademiniu interesu, leidžiančiu jungti teorines žinias su praktine patirtimi.

Šiame interviu prof. dr. V. Bitė dalijasi mintimis apie vaikystės įtaką profesiniam pasirinkimui, pirmuosius akademinius iššūkius, teisininko ir dėstytojo darbo sinergiją bei tai, kaip pavyksta suderinti intensyvų profesinį gyvenimą su laisvalaikio pomėgiais.

– Pakalbėkime apie Jūsų vaikystę. Papasakokite apie savo gimtąjį miestą – kokie prisiminimai apie vaikystę Jums labiausiai išliko atmintyje?

– Taip, užaugau Ariogaloje, netrukus po mano gimimo prie Dubysos upės slėnio pastatytame raudonų plytų Verdėlupio daugiabučių namų kvartale. Būtent su Dubysa ir yra susiję ryškiausi mano vaikystės prisiminimai. Žiemą su draugais šliuoždavome nuo Dubysos slėnio šlaitų, susismaigstę slidžių lazdas, imituodami slalomą.

Bet, žinoma, geriausias laikas būdavo vasarą, per moksleivių atostogas. Buvo išlandžioti visi Dubysos pakrančių brūzgynai, iš lazdyno pasidarytais lankais vaizduodavomės indėnais, nuo ryto iki vakaro mirkdavome Dubysoje, šokinėdavome į vandenį nuo pasistatytų tramplinų, žaisdavome gaudynių vandenyje, nardydavome, vakare kieme žaisdavome krepšinį iki tol, kol nebeįžiūrėdavome krepšinio lanko, o paskui vėl lėkdavome maudytis į Dubysą tamsoje.

Nuo penktos iki vienuoliktos klasės vasaromis su draugais dirbdavau kitame Dubysos krante vykusiuose archeologiniuose V a. kapaviečių kasinėjimuose. Gal tai taip pat prisidėjo prie mokyklos laikais užgimusios ir iki šiol neblėstančios meilės istorijai.

– Kokioje šeimoje gimėte, kuo užsiėmė Jūsų tėvai?

– Buvau vyriausias vaikas trijų vaikų šeimoje – sesuo Jolanta jaunesnė beveik metais, o jaunėlis brolis Ramūnas – devyneriais metais. Tėvai dirbo vienose iš pagrindinių darboviečių mieste: mama Janina – technologe „Šatrijos“ siuvimo fabriko filiale, o a. a. tėtis Antanas – daugiakaušio ekskavatoriaus vairuotoju (operatoriumi) Raseinių melioracijos statybos valdyboje.

– Ar mokyklos laikais jau jautėte trauką mokslui, tam tikroms disciplinoms? Galbūt turėjote svajonių profesiją? Koks buvote mokinys? 

– Nežinau, ar tai pavadinčiau trauka, bet mokslai sekėsi puikiai. Buvau tarp pirmūnų, nors „grynu“ moksliuku savęs nepavadinčiau. Sportas mano gyvenime užėmė didelę dalį laiko – atstovavau mokyklai krepšinio, futbolo, tinklinio, stalo teniso ir šachmatų komandose.

Iš dalykų labiausiai patiko istorija ir geografija, bet gerai sekėsi ir tikslieji mokslai – matematika, fizika, chemija. Dalyvaudavau olimpiadose, tad tam tikras polinkis į mokslą tikrai buvo. Jei grįžčiau prie vaikystės svajonių – pirmoje klasėje sakiau, kad būsiu krepšininkas ir žaisiu „Žalgiryje“. Kaip ir daugelis to meto berniukų! Bet maždaug nuo 10-os klasės jau aiškiai žinojau, kad rinksiuosi teisę.

Didžiulę įtaką mano mokykliniams metams padarė matematikos mokytoja Irena Gražulevičiūtė ir kūno kultūros mokytojas Arvydas Stankus, kuris vėliau tapo mokyklos direktoriumi. Jie ne tik perteikė savo dalykų žinias, bet ir mokė savimi pasitikėti, siekti aukštų tikslų ir nepamiršti humoro.

– Ar pasakytumėte, kad esate savo gimto krašto, gimtinės patriotas, ar iki šiol palaikote artimą ryšį su Ariogala, ar dažnai grįžtate, aplankote? Ar prisistatinėdamas mėgstate paminėti, iš kur esate, ar vis dėlto dabar labiau prisistatote kaip vilnietis? 

– Taip, laikau save gimtinės patriotu. Nevengiu prisistatyti, kad esu kilęs iš miesto prie Dubysos – Ariogalos. Nors jau 25-us metus, t. y., daugiau kaip pusę savo gyvenimo, gyvenu Vilniuje. Mano žmonos Loretos tėvai irgi gyvena netoli Ariogalos – Paliepiuose, todėl važiuodami į tą pusę, galime aplankyti abiejų mūsų tėvus. Tad Ariogaloje apsilankau maždaug kartą per mėnesį, vasarą – dažniau. Visada malonu nuvažiuoti išsimaudyti Dubysoje, pažaisti paplūdimio tinklinį. Stengiuosi sudalyvauti ir kartas nuo karto suorganizuojamuose klasės susitikimuose.

– Kaip jūs apibūdintumėte, kuo ypatingas Jūsų gimtasis kraštas?  

– Ariogala yra nedidelis kelių tūkstančių gyventojų miestas Raseinių rajone prie Dubysos, netoli automagistralės, vienodu atstumu nutolęs nuo Vilniaus ir nuo Klaipėdos, galima sakyti, beveik Lietuvos viduryje. Ariogala yra labai sena gyvenvietė, žinoma jau nuo XIII a., nuo Mindaugo karūnavimo laikų. Man tai yra gražus, ramus, žalias, vaizdingais Dubysos slėnio vaizdais pasižymintis miestas.

Nuo seno iki pat šiol yra žinomas prie Ariogalos, prie tilto per Dubysą, trykštantis šaltinėlis. Žmonės vis sustoja prisipildyti jo tyro vandens, sako, turinčio gydomųjų savybių. Ariogala garsėja ir kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Dubysos slėnyje vykstančiu Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiu „Su Lietuva širdy“. Tas sąskrydis turėjo ir ypatingą reikšmę mano gyvenime – ten prieš 25 metus sutikau savo antrąją pusę Loretą.

– Kai sutinkate žmones iš savo krašto, galbūt ir studentus, ar mėgstate pasikalbėti to krašto tematikomis? 

– Taip, nors tai nutinka rečiau, nei norėčiau. Kartais netikėtai išaiškėja, kad su kokiu studentu ar kolega esame iš to paties krašto – tada, savaime aišku, pokalbis pasisuka Ariogalos link. Malonu prisiminti vaikystės vietas, bendrus pažįstamus ar net mokyklos laikus. Tokie pokalbiai visada sukelia nostalgiją ir primena, jog, kad ir kur gyventum, gimtinė visada išlieka tavo dalimi.

– Sužinojome apie jūsų vaikystę, praleistą Ariogaloje, prisiminimus apie kraštą ir šiek tiek istorijos momentų. Tačiau labai įdomu sužinoti apie jūsų kelią į akademinį pasaulį. Kaip vyko jūsų akademinio kelio pradžia? Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Manau, kad svarbiausia mano karjeros posūkio akimirka buvo 2005 m., kai mano magistro baigiamojo darbo vadovas ir tuometinis MRU Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjas profesorius Vytautas Pakalniškis pakvietė mane tapti katedros dėstytoju ir paskatino stoti į doktorantūros studijas. Magistro studijų metu jau buvau pradėjęs dirbti teisininku advokatų kontoroje ir apie akademinę karjerą kažkaip negalvojau, bet profesoriaus pakviestas sutikau ir iki šiol tuo džiaugiuosi. Pasiūlyta disertacijos tema apie verslo perleidimą nulėmė ir dabartinę mano mokslinių interesų sritį – įmonių teisę. Ši sritis žavi savo daugialypiškumu, sąsajomis su ekonomikos, vadybos teorijomis.

– Jei šiandien būtumėt abiturientas, ar Jūsų pasirinkimai būtų tokie patys, panašūs, ar vis dėlto kardinaliai kitokie?

– Manau, kad būtų tokie patys arba tikrai labai panašūs. Teisė mane sužavėjo dar mokyklos laikais, ir nors tada dar pilnai nesupratau šios profesijos niuansų, pasirinkimas buvo teisingas. Dabar, su visa sukaupta patirtimi, galiu pasakyti, kad einu tuo keliu, kuriuo norėjau eiti nuo pat pradžių.

– Studijavote Vilniuje, vėliau jus pakvietė prisijungti prie MRU akademinės bendruomenės. Kokie buvo didžiausi iššūkiai ar atradimai pradėjus dirbti šiame universitete? Kaip MRU tapo jūsų savirealizacijos vieta? Kokius pasiekimus ar projektus labiausiai vertinate? 

– Kaip turbūt ir kiekvienam pradedančiam dėstytojui, didžiausias iššūkis buvo pradėti kalbėti prieš auditoriją, vesti seminarus studentams, kurie gal tik keliais metais už tave jaunesni. Bet su laiku ta viešo kalbėjimo baimė sumažėja. Kitas iššūkis buvo pradėti dėstyti anglų kalba mūsų sukurtoje jungtinėje magistrantūros programoje. O šiaip, didesnių ar mažesnių iššūkių būna nuolat, bet svarbu juos priimti ne kaip kažkokias problemas, o tiesiog spręstinus klausimus. Tada viskas paprasčiau einasi. Didžiausias atradimas, žinoma, buvo nuostabus kolegų ratas.

Labiausiai didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti prie jau dvyliktus metus sėkmingai veikiančios jungtinės magistrantūros programos „Europos ir tarptautinė verslo teisė“ sukūrimo bei įgyvendinimo, užsienio partnerių suradimo ir sklandaus darbo su jais. Džiugina ir MRU teisės doktorantūros plėtra, užsieniečių doktorantų pritraukimas, dvigubo vadovavimo disertacijoms (cotutelle) sutarčių daugėjimas, mano įsitraukimas ir dalyvavimas tarptautiniuose mokslininkų tinkluose.

– Kokių kitų veiklų turite už universiteto ribų? Kaip pavyksta derinti ir paskirstyti save toms veikloms? Ar viskam spėjate skirti laiko, kam norėtumėte? 

– Be akademinio darbo universitete aš dar esu ir praktikuojantis verslo teisės advokatas. Manau, kad praktinis darbas duoda pridėtinės vertės mano dėstomiems dalykams, padeda studentams perteikti teorinių žinių sąsajas su praktika, pateikti praktinių pavyzdžių. Ir atvirkščiai, vykdomi moksliniai tyrimai, nuolatinis teismų praktikos ir doktrinos savo srityje sekimas padeda praktiniame advokato darbe.

Kol kas pavyksta suderinti abu darbo barus, nors būna tų „butelio kaklelio“ periodų, kada viskas sukrenta vienu metu. Norėtųsi turėti daugiau laiko, kurį galėčiau skirti šeimai, savo sūnui Liutaurui ir dukrai Lilijai. Bet abi veiklos – tiek akademinė, tiek ir advokato – man patinka ir nė vienos nesinori atsisakyti.

– Ar laisvalaikiu, ne darbo metu stengiatės ištrūkti iš akademinio pasaulio, akademinės aplinkos? Ar profesūrą, dėstytojus tam tikri akademinės etikos dalykai įpareigoja, varžo už profesinio gyvenimo ribų? 

– Stengiuosi turėti laisvalaikio, kurį skiriu sportui, mėgstamam paplūdimio tinklinio žaidimui, slidinėjimui, kelionėms su šeima, istorijai ir kt. Nejaučiu kažkokio akademinės aplinkos varžymo, bet galbūt todėl, kad etika, padorus elgesys man yra ne koks profesijos primestas įpareigojimas, bet savaime suprantama vertybė, kurios laikytis nereikia kažkokių ypatingų pastangų.

– Virginijau, paklaustas, ar dėstytojas Lietuvoje yra prestižinė profesija, atsakėte, jog taip, tačiau paminėjote, kad jums labiau patinka išsireiškimas „gerbiama“, o ne „prestižinė“. O kas dėstymo procese jums teikia didžiausią „kaifą“, malonumą, pasitenkinimą? 

– Man didžiausią pasitenkinimą teikia tai, kad galiu savo žiniomis dalintis su jaunąja teisininkų karta, matyti, kaip studentai mano akyse auga ne tik kaip teisės žinovai, bet ir kaip asmenybės. Malonus yra jausmas, kad daugiau ar mažiau prisidedi prie jauno žmogaus sėkmės, motyvacijos, sustiprėjusio pasitikėjimo savo jėgomis. Mane žavi ir galimybė bendrauti su kolegomis ir studentais, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nuolat jaučiu, kad tas bendravimas praturtina ir dvasine, kultūrine prasme.

– Paklausus apie ateities tikslus akademiniame gyvenime, esate sakęs, jog svarbiausia – stengtis viską daryti gerai, siekti būti geriausia savo versija, „o pasiekimai ateis patys savaime“. Kokią žinutę norėtumėte perduoti jauniems žmonėms, kurie svarsto, ką studijuoti, ar jaučiasi neužtikrinti savo pasirinkimais?

– Išnaudokite visas galimybes, kurios pasitaiko gyvenime. Patys galite susikurti savo ateitį. Veikite ir ryžtingai judėkite savo svajonių link.