„Turtingi žmonės dažnai moka didelius pinigus, kad galėtų išvykti į kitą pasaulio galą ir taip „prasivėdintų“ galvą – aš labai panašiai jaučiuosi pastolių montuotojų mokymuose. Atvažiuoji, gauni fizinės veiklos ir taip pravalai mintis. Šiais laikais sunku pabėgti nuo visų rūpesčių, kurie kasdien slegia. Juk beveik visuomet reikia ką nors planuoti, galvoti, spręsti problemas, o čia tu jauti, kad nusileidai ant žemės, įkvėpei oro ir konstruoji. Kartais pasijaučiu kaip suaugęs vaikas, kuris gavo pakonstruoti „Lego“ detalių, o kad ir kiek metų mums bebūtų, „Lego“ konstruoti, ko gero, mėgsta visi“, – sako V. Žala.

Lenktynininkas priduria, kad dalyvavimas visiškai nepažįstamos profesijos mokymuose buvo savotiškas iššūkis, tačiau visa tai padeda ne tik plėsti žinias ar turėti bent minimalius profesijos pagrindus, bet ir iš arčiau susipažinti su partnerių veiklomis.

„Kuo toliau, tuo labiau kyla minčių, kad norėdamas turėti kuo artimesnį santykį su savo lenktynių partneriais, neturėčiau apsiriboti tik epizodiškais apsilankymais jų biure – noriu artimiau susipažinti su jų atstovaujamomis profesijomis. Tuomet, kai manęs kas nors paklausia arba kai pasakoju kokiai nors auditorijai, ką mūsų partneriai veikia, aš galiu nuoširdžiai nupasakoti įspūdžius, kuriuos patyriau savu kailiu“, – dalinasi jis.

Kovojo su aukščio baime

Pastolių montuotojų mokymuose lenktynininkas dalyvavęs Paklaustas, kodėl pastolių montuotojų mokymuose dalyvavusiam lenktyninkui šis darbas pasirodė įdomus, V. Žala atsako, kad tai – savotiška meditacijos forma.

„Moderniam žmogui didelė privilegija yra sugebėti palikti darbinius rūpesčius darbo vietoje ir nesinešti jų namo. Daugelis mūsų įsivelia į gyvenimiškus projektus ir išsikelia tokius tikslus, kad darbas sukasi galvoje nuo pat ryto iki nakties. Todėl smagu ne tik tai, kad pats darbas yra įdomus, bet ir tai, kad tą sekundę, kai padėjai šalmą ir nusivilkai uniformą, tavo darbiniai rūpesčiai yra baigti“, – tikina pašnekovas.
Pašnekovas priduria, kad nuo noro dirbti „neatbaidė“ ir jam dažnai pasireiškianti aukščio baimė.

„Ne kartą esu susidūręs su tokiomis situacijoms, kai pastebėjau, kad aukštis mane pradeda veikti fiziškai. Pavyzdžiui, tirpsta rankos. Susikonstravome 4 metrų pastolį, o kai ant jo užlipau, tikrai reikėjo priprasti prie to jausmo. Tai savotiškai juokinga, kadangi kai kurie kolegos minėjo, kad jie dirba net 60 metrų aukštyje. Galbūt baisu atrodo tik pačioje montavimo pradžioje, kol reikia surinkti šonuose esančias saugumo konstrukcijas, bet įsitikinau, kad prie to tikrai galima priprasti. Dabar suprantu, kodėl kolegos man sakė, kad aukščio nereikia bijoti – jį reikia gerbti“, – prisimena V. Žala.

Lenktynininko teigimu, pastolininko darbe reikalingas ir loginis mąstymas. Mokymuose būsimi darbuotojai supažindinami su montavimo taisyklėmis, darbu su brėžiniais ir kitais būtiniausiais aspektais. V. Žala priduria, kad kol esi profesijos „pradinukas“, kartais gali pamiršti tam tikras smulkmenas – tokiais atvejais tenka pasikliauti labiau patyrusiais kolegomis. Jie pataria, kokią detalę reikia paimti ir kur ją padėti.

„Dirbant su viskuo susiduriama praktikoje, tad tam, kad būtų galima „strateguoti“ savarankiškai, paprasčiausiai reikia šiek tiek laiko. Tačiau bene įdomiausia mokymų dalis buvo pašnekesiai su kolegomis. Jie man papasakojo labai daug įdomių istorijų. Pavyzdžiui, sužinojau, kad yra tokių žmonių, kurie nori dirbti vien tik labai dideliame aukštyje ir tik ekstremaliomis sąlygomis. Kai paklausiau, kas lemia tokį norą, kolegos paaiškino, kad tokiems darbuotojams tai yra adrenalino šaltinis, o dirbti 4-6 metrų aukštyje jie nenori, nes tai jiems paprasčiausiai neįdomu“, – tikina jis.

Pastolių montavimas traukia ir kitų profesijų atstovus

„RNDV“ įmonių grupės, kurios viena iš veiklų – pastolių montavimas, mokymų centro koordinatorės Viktorijos Gabalytės teigimu, pradinio lygmens pastolių montuotojo specialybę įgyti pakankamai nesudėtinga – pažymėjimui gauti reikalingos vos kelios savaitės mokslų.

„Kiekvienam norinčiam stengiamės suteikti galimybę tapti pastolių montuotoju, tačiau tam reikia kelių pagrindinių dalykų: loginio mąstymo, nuovokumo, anglų kalbos bei fizinės jėgos, ištvermės. Anglų kalba reikalinga, nes dirbame daugiakultūrinėje aplinkoje, o jėga – nes dirbame su metalinėmis konstrukcijomis, kurios kartais būna pakankamai sunkios“, – sako ji.

Kad pastolių montavimui reikalingas fizinis pasiruošimas, pastebėjo ir V. Žala, tačiau, jo manymu, patiriamo fizinio krūvio sunkiu pavadinti negalima.

„Negalėčiau sakyti, kad tai yra kažkoks labai sunkus fizinis krūvis, bet fiziškai pasiruošus tokį darbą dirbti visuomet yra lengviau. Man tai pasirodė labai maloni fizinė veikla – su kolegomis juokavome, kad jeigu pilnu etatu dirbčiau pastolių montuotoju, sporto klubo abonemento tikrai nereikėtų pirkti“, – prisimena lenktynininkas.

Pastebima, kad susidomėjimas pastolininko specialybę pastaruoju metu kaip niekad išaugęs – „RNDV“ duomenimis, per šiuos ir praėjusius metus jų mokymo centre buvo apmokyti daugiau nei 100 specialistų.
Anot V. Gabalytės, ši specialybė žmones dažniausiai domina dėl patrauklaus atlyginimo – pradedantysis pastolininkas įprastai uždirba apie 1900 eurų, o patyręs šios srities specialistas gali uždirbti net apie 4000 tūkst. eurų. Negana to, pastolininkams dažnai padengiamos apgyvendinimo ar kelionės išlaidos, ypač, kai reikia vykti į užsienį.

„Žmonės, kurie įdeda daug darbo, patyrusiais specialistais tampa vidutiniškai po metų praktikos. Ko gero, būtent dėl šių priežasčių pastaruoju metu dažnai pastebime, kad žmonės, dirbantys su pastoliais nesusijusioje srityje, nusprendžia keisti savo specialybę ir pradėti karjerą iš naujo. Pavyzdžiui, susidūrėme jau su ne vienu buvusiu karininku, kuriems pabodo ankstesnė jų veikla, tačiau išliko noras naudoti turimus fizinius gebėjimus ir strateginius įgūdžius. Ilgainiui jie save atranda pastolių montavime“, – reziumuoja pašnekovė.