Pradėkime nuo Jūsų krepšininko karjeros. Kaip prasidėjo Jūsų krepšinio kelias ir kokios buvo svarbiausios bei įsimintiniausios akimirkos, kurios labiausiai paveikė Jūsų krepšinio kelionę?

Kelias prasidėjo taip, kaip ir daugelio vaikų – sporto mokykloje, Kėdainiuose. Ten atvedė tėtis, jis pats žaidė mėgėjiškai. Žiūrėdavau, kaip tėtis žaidžia, todėl pats norėjau žaisti. Krepšinį pradėjau lankyti antroje klasėje. Visą laiką čia Kėdainiuose ir praleidau, kol vienuoliktoje klasėje išvažiavau į JAV toliau mokytis. Mokyklą baigiau ten, o po kelerių metų vėl grįžau į Lietuvą.

Pakalbėkime šiek tiek apie Ameriką. Iki 2013 m. vidurio žaidėte The Mount Vernon vidurinės mokyklos komandoje. Kuo žaidimas Amerikoje skiriasi nuo Lietuvos ir kokias pamokas iš to laikotarpio pritaikėte tolimesnėje krepšinio kelionėje?

Žaidimo stilius skiriasi smarkiai, nes Lietuvoje įprastai žaidžiamas komandinis žaidimas, o ten viskas labiau paremta individualiais įgūdžiais. Man asmeniškai pavyko išmokti geriau žaisti vienas prieš vieną. Tai vėliau pritaikiau ir taikau iki šios dienos – labiau mėgstu vienas prieš vieną žaisti.

Grįžus į Lietuvą 2013 m. pabaigoje prisijungėte prie Lietuvos krepšinio lygos ir atstovavote gimtojo miesto Kėdainių „Nevėžio“ komandai. Kokie prisiminimai iš pirmųjų metų šioje komandoje ir ar tai galima vadinti Jūsų profesionalios krepšinio karjeros pradžia?

Turbūt čia ir buvo mano profesionalios karjeros pradžia. Po 2013-ųjų, kai baigiau mokyklą Amerikoje, turėjau pasirinkimą: grįžti ten ir toliau studijuoti arba pasilikti čia, Kėdainiuose, ir pasirašyti ilgalaikę sutartį su Kėdainių „Nevėžiu“. Tais metais Kėdainiai buvo surinkę labai ambicingą komandą. Buvo daug „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“ buvusių žaidėjų, todėl aš tuo metu galvojau, kad geriausias sprendimas būtų pasirašyti ilgalaikę sutartį su tokio lygio komanda ir mokytis iš Eurolygos patirties turinčių žaidėjų. Tie metai „Nevėžyje“ labai daug davė. Aišku, kažkokių didelių aukštumų nepasiekiau, bet žaidimas tame lygyje, kuriame aš žaidžiau, ir patirtis, kurią sukaupiau būtent tais metais žaisdamas su tokio aukšto lygio žaidėjais, tikrai labai daug suteikė.

Dar šiek tiek nusikelkime į prisiminimus. Ar per visą savo krepšinio karjerą turėjote kokią nors Lietuvos krepšinio asmenybę, kuri buvo Jūsų autoritetas, įkvėpimo šaltinis?

Tais laikais, kai dar buvau sporto mokykloje, kai man buvo 14 ar 15 metų, „Lietuvos ryte“ žaisdavo Chuckas Eidsonas. Net gaudavau pylos nuo trenerio, kad jį kopijuoju, nes labai panašiai stengiausi žaisti. Jis kairiarankis, aš kairiarankis, ir bandydavau net judesius atkartoti, kurie man nesigaudavo ir turbūt naudos labai neduodavo (juokiasi). Taigi, iš žaidimo pusės turbūt Chuckas Eidsonas. Jeigu kalbant ir apie NBA – Jamesas Hardenas. Man visąlaik imponavo kairiarankiai, kadangi pats esu kairiarankis.

2014 m. iš Kėdainių persikėlėte į Vokietiją. Ką laikote didžiausiu iššūkiu perėjus nuo Lietuvos krepšinio prie Vokietijos? Kaip tai skiriasi nuo Lietuvos krepšinio stiliaus?

Žaidimo stilius ten nebuvo smarkiai kitoks, nes vis tiek tai – Europos krepšinis. Tai buvo metai po pirmojo sezono, kai pradėjau savo krepšininko karjerą, todėl didžiausias iššūkis buvo tai, kad gavau žaisti. „Nevėžis“ mane paskolino tai komandai, nes pirmais metais Kėdainių „Nevėžyje“ daug žaisti laiko negaudavau. Paskolino ten, kad gaučiau daugiau laiko. Tas ir buvo didžiausias iššūkis, nes tapau svarbiu žaidėju, taip atsirado ir spaudimas, ir kiti dalykai. Amerikoje jau buvau gyvenęs be tėvų, amerikiečių šeimoje, o Vokietijoje jau gyvenau vienas, kaip galima sakyti, profesionaliai. Turėjau sau ir maistą gamintis – toks buvo iššūkis, kad be mamos gyvenau tais metais.

Nepamirškime ir Regionų krepšinio lygos. Visų pirma, kokie yra didžiausi skirtumai tarp Lietuvos krepšinio lygos ir RKL iš Jūsų perspektyvos?

Iš krepšinio pusės pagrindinis skirtumas yra fiziškume, greičiuose, sprendimų priėmimo greitume. Regionų krepšinio lyga vis dėlto pagrinde yra jaunimo lyga. Manau, kad jaunimui RKL yra puiki terpė parodyti save, nes lyga yra matoma, daug žymių komandų turi savo jaunimo komandas šioje lygoje. Ir „Ryto“ bendruomenė, ir „Žalgirio“ bendruomenė, ir jaunimo rinktinių treneriai stebi RKL.

O kokių pliusų būtent Jums suteikė žaidimas Regionų krepšinio lygoje?

Man asmeniškai didžiausias pliusas, kad po tiek metų – 8, 9 ar 10-ies metų – grįžau į namus. Žaidžiu su draugais, su kuriais augau, žaidžiu savame mieste, ateina tėvai, draugai pažiūrėti. Malonumas žaisti su sava „šaika“ – man tai didžiausias pliusas.

Šiuo metu Kėdainių komanda rikiuojasi ketvirtoje RKL turnyrinės lentelės vietoje. Ar komandos bendras tikslas yra pakilti dar aukščiau, o gal turite kažkokių kitų komandinių siekių?

Komandos tikslai šiemet tikrai yra aukščiausi. Šiuo metu situacija tikrai nebloga, ketvirta vieta mus tenkina. Norime būti finaliniame ketverte, o ten viskas įmanoma. Iš vienerių varžybų tikrai galima siekti aukščiausių tikslų.

Kaip minėjote, pats esate kilęs iš Kėdainių. Kaip, Jūsų manymu, Regionų krepšinio lyga prisideda prie krepšinio augimo Jūsų mieste? Ar manote, kad ji daro įtaką vietos jaunimui ir jo įsitraukimui į šį sportą?

Žinoma, tikrai daro įtaką. Aš ir pats prieš 14 metų pradėjau žaisti RKL. 2009-aisiais, būdamas 15-os metų, ten pradėjau žaisti krepšinį su suaugusiais vyrais ir tai man davė labai daug naudos. Ir dabar komandoje turime jaunuolių. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi prisideda prie pergalių. Manau, jie yra matomi aukštesnio lygo komandų. Pavyzdžiui, Nojus Bukauskas gauna šansą ir su Kėdainių „Nevėžio“ pagrindine komanda pasportuoti. RKL tikrai prisideda prie tobulėjimo, yra puiki tam vieta.

Kokie yra Jūsų individualūs ateities planai ir siekiai krepšinio karjeroje – ar planuojate likti RKL ir toliau atstovauti Kėdainių komandai?

Mano profesionalaus sportininko karjera jau eina į pabaigą, todėl manau, kad liksiu Regionų krepšinio lygoje dar ilgam. Kėdainių komandoje turėčiau likti tikrai ilgam, kol sveikata leis ir kol pavyks suderinti su darbais.