Jam birželio viduryje, miesto šventės metu, buvo įteikta Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija. Ji skirta už aktyvią paskutinių dvejų kalendorinių metų kūrybinę ir / ar meninio ugdymo veiklą, reikšmingus pasiekimus, puoselėjant Alytaus miesto kultūrą ir garsinant miestą šalyje ir užsienyje.

„Kultūros premija – tai ir įvertinimas, ir paskata toliau tęsti pradėtus darbus“, – sakė alytiškis skulptorius.

Anzelmo Matučio parke – beveik 50 ąžuolinių skulptūrų

Nuo 2012 m. K. Benediko organizuojami simpoziumai lėmė, kad šalia Anzelmo Matučio muziejaus esantis parkas tapo lankytinu, įdomiu ir patraukliu objektu tiek alytiškiams, tiek miesto svečiams. 2018 m. parkui buvo oficialiai suteiktas Anzelmo Matučio vardas.

Per visus tuos metus simpoziumuose yra dalyvavę skulptorių iš 15 šalių. Iš viso jie sukūrė beveik 50 ąžuolinių skulptūrų. Jos ne tik kūriniai akims – kartu tai ir praktiška erdvė: galima laipioti, žaisti, prisėsti, patirti meną per judesį ir buvimą.

Kiekvienas iš simpoziumų buvo vadinamas pagal A. Matučio eilėraščių knygelės pavadinimą.

Pernai organizuotas jau 6-asis tarptautinis simpoziumas – „Dar noriu pabūti“. Jo metu sukurta ir parkui bei Jono Basanavičiaus gatvei padovanota 11 puikių medžio skulptūrų poeto A. Matučio kūrybos motyvais.

„Idėja rengti tarptautinį skulptūros simpoziumą „Dar noriu pabūti“ atsirado, kai atsiminiau poeto Anzelmo Matučio bičiulės Birutės Švagždienės, gyvenančios Rudnioje, deklamuojamus eilėraščius. Paprašiau juos man atsiųsti. Tai eilės, sukurtos dar 1940 metais, ir jau paskutinės, prieš pat A. Matučiui iškeliaujant į žvaigždes, filosofinės ir skirtos labiau suaugusiems nei vaikams. Eilutė iš vieno eilėraščio, tikėtina, paskutinio, ir tapo simpoziumo pavadinimu. Simpoziumus organizuoju kas antri metai. Šie metai keliamieji. Tai bus laisvė pačiam dalyvauti kituose simpoziumuose, pleneruose“, – pasakojo K. Benedikas.

Kūriniai pirmajai parodai – dirbant sargu Mėsos kombinate

Mokykloje Kęstučiui labiausiai patiko dailės pamokos, jis svajojo būti dailininku. Bet, kaip kartais nutinka, iš „gerų žmonių“ išgirdo, kad ten nepavyks įstoti, kaip kad neįstos ir į girininko specialybę, nes ten būna dideli konkursai. Todėl likimas lėmė truputį kitaip ir, baigus krano mašinisto mokslus, grįžus iš tarnybos armijoje, teko išbandyti ne vieną profesiją: dirbti statybose, bare, dresuoti šunis, netgi sargauti Alytaus mėsos kombinate.

„Ten vaikščiodamas pastebėjau medžio kulbes, tokios gražios – beržinės, alksninės, ir vieną kartą neiškenčiau, atsinešiau kirvuką ir ėmiau iš jų drožinėti šaukštus, kaukes, mažas skulptūrėles, taip ir užkibau, buvo surengta ir pirmoji paroda „Dzyvų“ salone“, – mena K. Benedikas.
Profesinis kelias netruko prasidėti, tačiau kūrybiškumo daigai skleidėsi dar nuo pat mažens.

„Vaikystėje, kai nuvažiuodavome pas Dziedulį, matydavau jo drožinėtus namų rakandus: šukinę, rankšluostinę, druskinę… Vaikščiodavau su juo po mišką ir klausydavau įvairiausių pasakojimų, kuriuose buvo ir tai, kaip patogiau parinkti medį lazdai, kai jis drožinėdavo arkliukus iš storos pušies žievės, kaip taisyklingai laikyti peiliuką ar kirvuką. Pats užsidegdavau noru drožinėti arkliukus. Tėvelis irgi darydavo švilpukus, kotus įrankiams, moteriškas broškes iš akacijos, pindavo kašikus, rišdavo šluotas.

O vasarą nuvažiavus pas Mamytės Mamą, atsiverdavo visas medienos pasaulis. Jos sūnus, mano dėdė, turėjo savo sutvertas medžio apdirbimo stakles, darydavo obliukus, duris, langus, grindis ir kita. Įstrigo malonus dirbtuvių kvapas, motoras per diržus sukantis stakles, kai nebūdavo elektros.

Slapta pasiėmęs peiliuką, droždavau figūrėles iš gontų, nuluptų keičiant stogą, žmogeliukus – iš pavasarį nugenėtų vaismedžių šakelių.

Labai smagus užsiėmimas buvo lipdyti iš plastilino sau žaislus. Turėjau visus „Smaragdo šalies“ personažus ir tris muškietininkus, ir visą šeimą, ir draugus, ir arklius, ir meškas, ir šunis miniatiūriniais variantais. Lipdydavau ir iš molio. Tik dažniausiai degami meškučiai, žmogiukai subyrėdavo“, – tokios buvo Kęstučio kūrybinių sumanymų užuomazgos.

Pirmieji jo drožinėti kūriniai patekę į ugnį. „Kai jau iš tikro pradėjau drožinėti, yra išlikusių skulptūrėlių, yra ir pirmoji – 1999 metų. Gan paprasta priklaupusio žmogelio figūra. Ji kaip ir prisiminimas mano dėdės, kuris pirmosioms skulptūrėlėms paaukojo bičių rėmeliams paruoštos liepos. Vėliau skulptūrėlės jau buvo spalvingos“, – sakė alytiškis.

O kai jau pradėjo drožinėti rimčiau, K. Benedikas šiek tiek pasimokė Alytaus dailiųjų amatų mokykloje, pas kryždirbį, skulptorių Petrą Pranckevičių, kuris niekada nešykštėjo patarimų. Kaip sako pats Kęstutis, kelias rimtas pamokas yra gavęs ir iš skulptoriaus Vytauto Garbaliausko. Mokėsi ir stebėdamas kitų darbą simpoziumuose, pleneruose, ir vartydamas knygas, lankydamas muziejus, parkus, kapines, žiūrėdamas į debesis, stebėdamas gamtą ir bendraudamas su žmonėmis.

Kartu su profesiniu keliu augo ir tarptautinė patirtis – teko stažuotis, dalyvauti parodose bei simpoziumuose Japonijoje, Pietų Korėjoje, Danijoje, Vokietijoje, Argentinoje, Karelijoje, Kosta Rikoje, Latvijoje ir kitose šalyse. Kūryba neapsiribojo vien medžiu – skulptūros gimė ir iš ledo, ir iš šiaudų, atspindėdamos gebėjimą įprasminti formą pačiose netikėčiausiose medžiagose.

Liesdamas medį jaučia energiją

K. Benedikas sako, kad smagiausia jam dirbti su švenčiausiu medžiu – ąžuolu. Tačiau skulptūroms naudoja įvairų medį: raudonmedį, kiparisą, beržą, uosį, šermukšnį, pušį, klevą liepą…

„Kartais imu medžio kulbę, nupjaunu kampą ir paprasčiausiai nukalu nereikalingą, palikdamas tai, kas viduje. Kartais piešiu, nutrinu, vėl perpiešiu ant medžio, kartais – ant popieriaus ir tada perkeliu ant medžio. Visaip būna: kartais keletas nuopjovų ir turi skulptūrą, kartais – krūva skiedrų, kaladėlių ir tada skulptūra“, – taip atrodo kūrybos procesas nuo idėjos iki meno kūrinio.

Vieną skulptūrą K. Benedikas formuoja pasitelkdamas vien elektrinius ar benzininius įrankius, kitą kruopščiai gludina tik kaltukais. Kartais jis klijuoja, spaudžia, gręžia, suka, o kitąsyk – tiesiog kirvuku iškapoja formą. Taip gimsta ovalios linijos, nuogos kūno formos, žmonių figūros, moteriški siluetai, meilės tema ar net ištisi įsivaizduojami pasauliai – saviti, atpažįstami, kęstutiški medžio kūriniai.

Šiuo metu Kęstutis kuria „Kelionę“. Tokia tema parodos, kuri kitą savaitę vyks Jūrmaloje (Latvija), ant jūros kranto. Tai bus kelios skulptūros – nuo 30 cm iki dviejų metrų.

Kai nedrožia, alytiškis rašo eiles. Jam svarbu išreikšti save ir rašto raiška – tai ir prisiminimai, išsaugojimas atminties, praplėtimas akiračio, kartais netgi pagalba kitam žmogui.

2025 m. K. Benedikas pristatė savo pirmąją poezijos knygą „Obels žiede matau akis“. Bet ir jos nugarėlėje rašė apie medį: „Liesdamas medį, jaučiu energiją, šilumą, kvėpuoju ir susilieju su juo. Augantys medžiai gydo, guodžia įkrauna, šildo. Išsaugau ir sodinu medį, kad jis gyventų kartu su ateities kartomis.“

Kęstučiui patinka medį drožinėti, liesti, bet labiausiai jam patinka gyvas medis, nes jis pats yra kaip kūrinys.

Todėl jam patinka ir Alytus, žalias gimtasis miestas, kurio parke gyvena jo, medžio drožėjo, skulptoriaus, rankų, širdies ir kūrybiškumo palytėta poeto Anzelmo Matučio dvasia.

K. Benedikas kantriai ir nuoširdžiai kuria savo pasaulį iš medžio. Kęstučio darbai – tai ne tik meistriškai išdrožti kūriniai, bet ir gyvas, šiltas santykis su medžiu, su miestu, su žmogumi. Jo skulptūrose ir pasaka, ir poezija, ir tikras gyvenimo skonis.

Šiemet Kęstučiui įteikta Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija – ženklas, kad jo kūryba pastebėta ir vertinama ne tik kolegų bendruomenės, bet ir miesto kultūros lauko.

***
Birželį miesto šventės metu tradiciškai buvo įteiktos trys Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijos. Pirmoje kategorijoje už aktyvią paskutinių dvejų kalendorinių metų kūrybinę ir / ar meninio ugdymo veiklą, reikšmingus pasiekimus, puoselėjant Alytaus miesto kultūrą ir garsinant miestą šalyje ir užsienyje, kultūros premijomis apdovanotas skulptorius ir medžio drožėjas Kęstutis Benedikas bei šokio studijų „Aušrinė“, Alytaus jaunimo centro šokio studijos „Vakarė“ kūrybinė komanda (vadovės Aušra Saulevičiūtė ir Greta Žogelytė).
Antroje kategorijoje ši premija už ypač svarbią ilgametę kultūrinę ir aktyvią kūrybinę veiklą skirta chorvedžiui Vidui Simanauskui.