„Išties, kartais pasijusdavome dvaro muziejaus gyvaisiais eksponatais, kartu su lankytojų numylėtine, čia nuolat gyvenančia aros papūga Žaku“, – juokiasi tapytojas Antanas Obcarskas, kuravęs šiemet pirmą kartą Burbiškio dvare surengtą tapybos plenerą. Anykščių regioniniame parke svetingai duris atvėręs dvaras menininkams suteikė ne tik kambarius „dvariškam poilsiui“, bet ir įkvėpimo naujiems kūriniams.
LDK laikus menantis dvaras
Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas minėti jau XVII a., bet ryškiausiomis spalvomis dvaras sužibo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Venclovavičių laikais. Vienas po kito dvaro paveldėtojai XVIII–XIX a. užsakinėjo vis naujesnius, vis puošnesnius dvaro statybos ir perstatymo projektus.
Dabartinis vėlyvojo klasicizmo rūmų ansamblis datuotas 1853 m. liepos 4-ąja. Tai pirmąjį dvarelį pasistačiusio Stanislovo Venclovavičiaus (Stanisław Węcławowicz) proanūkio Anupro Venclovavičiaus (Onufry Węcławowicz) gyvenimo laikas. Aplink rūmus, vaizdingame Anykštos upės slėnyje, jis dar įveisė 5 ha parką su dailiomis medžių alėjomis, išlikusiomis iki šiol.
Dvaro istorijų įkvėpti menininkai
Kruopščiai restauruoti rūmų interjerai ir eksterjerai, prisodrinti istorinių prasmių, šią vasarą tapo įkvėpimo šaltiniu aštuoniems tapytojams: Svajūnui Armonui–Mileriui, Žygimantui Augustinui, Romualdui Balinskui, Rūtai Eidukaitytei, Linai Morkūnaitei, plenero kuratoriui Antanui Obcarskui, dailininkei iš Estijos, Estijos tapytojų sąjungos pirmininkei Tiiu Rebanei (Tiiu Rebane), latvių menininkei Ilzei Smildzinai (Ilze Smildzina).
Liepos 12–22 d. Burbiškio dvare vykęs pleneras „Anykšta 2023“ vainikuotas vienos dienos paroda dvaro vasaros pastogėje ir atlikėjos Vaidos Genytės koncertu. Paskui šią vasarą nutapyti kūriniai bus perkelti į rūmų vidų, integruoti į istorinius jų interjerus.
„Dailininkams kūrybinės vasaros išvykos labai naudingos: vietos pakeitimas, naujos pažintys atšviežina ir akį, ir kūrybinę mintį. Beje, vasaros plenerai – įdomus Lietuvos dailės fenomenas. Ignoruojami valstybinių kultūros institucijų, jie gyvuoja vien palaikomi privačių rėmėjų, – pastebi „Anykštos 2023“ plenero kuratorius A. Obcarskas. – Viešnia iš Estijos patvirtino: pas juos tokio lygio plenerai – itin retas dalykas. Stebiuosi ir mokausi iš lietuvių.“
Ką „Anykštos 2023“ plenero dalyviai tapė?
Anupro Venclovavičiaus laikais sodintų parko medžių kamienai, apšviesti besileidžiančios saulės, tapo kūrybine inspiracija dailininkei iš Estijos T. Rebanei. Žinant, kad šie medžiai mena 1863-ųjų sukilimą prieš Rusijos imperiją ir jame dalyvavusių Anupro sūnų likimus, T. Rebanės Burbiškių dvare gimusi tapyba įgauna papildomų prasmių. Du iš keturių Anupro sūnų dalyvavo sukilime, vienas, Henrikas, už tai trejus metus caro valdžios kalintas Kaune, kitam, Anuprui jaunesniajam, skirta mirties bausmė. Didelėmis giminės pastangomis, pavyko ją pakeisti į 12 metų katorgą Sibire. Tačiau jaunojo bajoro likimas jau buvo sulaužytas – netekęs visų kilmingos giminės privilegijų, po tremties jis į Lietuvą nebegrįžo, mirė Peterburge.
S. Armonas–Mileris, Ž. Augustinas, R. Balinskas, T. Rebanė papildė dvaro portretų kolekciją, jie taip pat nutapė ir dvaro interjero fragmentų. Kaip žinia, mūsų laikais Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą: atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena – autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje S. Daukanto aikštėje, tad Burbiškio dvaro lankytojai turi unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai.
L. Morkūnaitės, A. Obcarsko abstrakčiuose kūriniuose galima atpažinti šios vasaros Burbiškio dvaro spalvas ir nuotaikas. Įdomu, kaip šias refleksijas įvertins Krokuvoje gyvenantis Venclovavičių giminės palikuonis Tomas Venclovavičius (Tomasz Węcławowicz), meno istorijos ir architektūros profesorius? Protėvių lizdo nepamirštantis didikų palikuonis ne kartą yra lankęsis atgimusiame Burbiškio dvare, gyręs atkurtą jo protėvių laikų atmosferą.
R. Eidukaitytės peizažuose dvaro rūmai sužimba istorine autentika. Rodosi, tuoj atsivers dvivėrės durys ir senieji šeimininkai bei jų svečiai pažirs po parką. Tačiau ekspresyviai šiuolaikiški kamuoliniai debesys virš dvaro stogų sufleruoja: čia kitas laikas, kitas pasakojimas.
Tuo tarpu I. Smildzinos nutapyti debesėliai virš Burbiškio – lyg veltinio rutuliukų vėriniai. Pakibę virš laiko išblukintų miniatiūrinių ano gyvenimo liudininkų: sofučių, apmuštų šilku, paveiksliuko–langelio į praeitį, jie subtiliai reflektuoja kadaise čia tvyrojusios auros prigimtį.
