Kodėl tai svarbu? Todėl, kad inovatyvūs technologijų verslai gali kardinaliai pakeisti žemo produktyvumo ekonomiką – tai įrodo ir Izraelio sėkmės istorija. Lietuva taip pat turi potencialą tapti aukštųjų technologijų lydere: jau dabar su ja siejami 9 vienaragiai, mūsų startuolių ekosistema auga, turime sėkmingą rizikos kapitalo rinką.
Technologijų sektorius patrauklus ir visuomenei. Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ šį birželį atliktas tyrimas rodo, kad net 8 iš 10 lietuvių rekomenduotų jaunam žmogui dirbti startuolyje. Nepaisant to, pačių startuolių vadovai nuolat kartoja, kad jiems labiausiai trūksta talentų.
Jų stoka Lietuvoje yra dvigubo pobūdžio problema. Viena vertus, mus tiesiog riboja šalies dydis ir gyventojų skaičius. Kita vertus – turime švietimo sistemą, neparengiančią vaikų ateities profesijoms. Tokioms, kurios neatsiejamos nuo matematinių įgūdžių.
Deja, Lietuvos švietimo sistema neišugdo pakankamo matematinio raštingumo lygio. Naujausiais PISA tyrimo duomenimis, Lietuvos penkiolikmečių matematikos rezultatai – vos 15-ti Europoje. Mus lenkia ne tik estai, bet ir latviai bei lenkai. Šiame kontekste siūlymas daliai stojančiųjų į aukštąsias mokyklas atsisakyti matematikos egzamino arba mažinti kartelę – skamba ne kaip sprendimas, o kaip atsitraukimas.
Reikia suprasti, kad ne visiems yra būtina aukštojo lygio matematika. Esminis klausimas – ar visiems užtikriname bent jau bazines matematines žinias, kurios būtinos XXI amžiaus darbo rinkai ir kritiniam mąstymui?
Vis dar gajus stereotipas, kad matematikos reikia tik inžinieriams ar programuotojams, o esą humanitarams ar socialiniams mokslams ji nebūtina. Tačiau inovacijos gimsta ne tik technologijų sektoriuje – ir ne tik „tiksliukų“ galvose.
Juk humanitarai ir socialinių mokslų atstovai šiandien taip pat susiduria su skaitmeniniais įrankiais ir kiekybiniais metodais: filosofai svarsto dirbtinio intelekto etiką, sociologai analizuoja didžiulius kiekius duomenų, o kūrybinės industrijos veikia skaitmeninėje erdvėje. Be to, tie patys startuoliai samdo ne tik programuotojus, bet ir kitų sričių atstovus.
Šiandien sėkmingi tampa ne tie, kurie yra „grynai matematikai“ ar „grynai humanitarai“, bet tie, kurie geba derinti skirtingas žinias ir mąstymo būdus. Skirstymas į „tiksliukus“ ir „humanitarus“ – tai atgyvena, neturinti nieko bendra su šiuolaikinės darbo rinkos ir inovacijų poreikiais. Šiandien visiems yra reikalingas vienas bendras pagrindas: gebėjimas logiškai mąstyti, analizuoti informaciją, suprasti struktūras, kitaip tariant – bent baziniai matematiniai įgūdžiai. Nebesvajokime apie naujus vienaragius, jei bijome ir mokinius gąsdiname lygtimis.
Maža to, matematinis raštingumas didina galimybes ateityje sėkmingai persikvalifikuoti, prisitaikyti prie naujų kompetencijų poreikių. Lietuvai, kuri turi labai ribotus talentų išteklius, tai yra kritiškai svarbu. Negalime sau leisti švaistyti vaikų potencialo vien dėl to, kad nenorime skirti daugiau dėmesio jų ugdymui.
Lietuvos ateitis priklauso nuo gebėjimo auginti talentus. Tam reikia ne mažinti reikalavimus, o stiprinti sistemą taip, kad kiekvienas mokinys galėtų tuos reikalavimus pasiekti. Mums reikia diskusijų ne apie tai, kaip atsisakyti matematikos egzamino, bet kaip padėti visiems vaikams iš tiesų jam pasiruošti pasitelkiant duomenis, kokybišką švietimo vadybą ir modernius ugdymo sprendimus.
Jei nebenorime būti vidutiniokais, tuomet ir elkimės kaip lyderiai – spręskime problemas, o ne jas maskuokime.
