Plačiažnyplių vėžių aptinkama beveik visoje Europoje, tačiau jų populiacijų skaičius sparčiai mažėja. Lietuvoje daugiausia jų žinomų populiacijų yra Šiaurės Rytų ir Rytų Lietuvoje. Atskirų populiacijų pasitaiko beveik visoje šalyje. Siekiant apsaugoti plačiažnyplių vėžių išteklius, ši rūšis įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ir Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą.
2019 m. lapkričio 10 d. Lietuvos hidrobiologų draugija parengė rekomendacijas „Dėl žuvų ir vėžiagyvių išteklių atkūrimo valstybiniuose vandens telkiniuose 2021–2025 metais“. Mokslininkų manymu, tikslingiausia būtų įvėžinimui naudoti ne iš gamtos paimtus vėžius, o išaugintus dirbtinai. Atliekant įvėžinimo darbus, rekomenduojama lygiagrečiai atlikti ir stebėseną dėl sparčiai plintančių invazinių vėžių.
Vadovaujantis mokslininkų rekomendacijomis, 2021 m. sugauti ir į Žuvininkystės tarnybos Pietų regiono žuvivaisos skyrių pristatyti 257 plažiažnyplių vėžių reproduktoriai. Gana greitai dirbtinėje aplinkoje adaptavęsi vėžiai pradėjo veistis. 2022 m. pirmieji vidutiniškai iki 0,12 g paauginti vėžių mažyliai išleisti į natūralius vandenis.
2010–2022 m. Žuvininkystės tarnyba į šalies ežerus įvėžino beveik 66 tūkst. vnt. plačiažnyplių vėžių. Tikimasi, kad tai paspartins vienų vertingiausių gėlųjų vandenų bestuburių gyvūnų išteklių atkūrimo ir gausinimo Lietuvoje procesus.
Apie plačiažnyplį vėžį
Plačiažnyplis vėžys gali užaugti iki 20 cm ilgio ir sverti iki 300–350 g. Plačiažnyplių vėžių kūno spalva net ir tame pačiame vandens telkinyje gali būti įvairi – tamsiai ruda, pilka, rausva, tamsiai raudona, pilkai žalsva ar mėlyna, apatinė žnyplių pusė dažniausiai būna ryškiai raudona. Dažniausiai gyvena įvairaus tipo skaidriuose ežeruose, tačiau jų aptinkama ir upėse bei tvenkiniuose.
Įprastai plačiažnypliai vėžiai aktyvūs naktį. Slepiasi natūraliose slėptuvėse (po akmenimis, nuvirtusiais medžiais, augalų šaknimis) ar savo išraustuose urvuose. Poruojasi rudenį, kai vandens temperatūra nukrinta iki 5–6 °C, po septynių–keturiolikos dienų patelės išleidžia ikrus, kuriuos priklijuoja prie pleopodų ir nešioja juos iki birželio mėn.
Pirmaisiais gyvenimo metais plačiažnypliai vėžiai neriasi iki šešių kartų, vėliau vieną arba du kartus per metus. Po išsinėrimo vėžių kiautas būna minkštas ir tuo metu jie yra pažeidžiamiausi. Tokie vėžiai tampa ypač lengvu grobiu unguriams, kurie sugeba juos sumedžioti ir slėptuvėse.
