Vos ant netoli Vilniaus esančio Tapelių ežero kranto užmetęs meškerę, dainininkas laidoje „Ant kabliuko“ atskleidžia savas įžvalgas apie pramogų industrijos užkulisius, šlovės laikinumą ir kūrybos nepastovumą. Jo žodžiai skamba kukliai, visgi, dainininkas akcentuoja, jog žinomumas ne visada yra pelnytas, o pripažinimas dažnai priklauso nuo laikinų visuomenės dėmesį pritraukusių aplinkybių.

„Esu žinomas, bet tai nereiškia, kad gal aš to nusipelnęs. Žvaigžde gali tapti ponia su „geliku“ arba dėl to, kad triukšmingai skiriasi, taikosi ir vėl skiriasi. Yra labai daug talentingų ir gabių žmonių, bet kadangi pasaulis labiau neteisingas nei teisingas, iš tų gabių žmonių visus laurus nusiskynė nebūtinai tas, kuris teisingame pasaulyje būtų nusiskynęs.

Tie žmonės, kurie prieš 20 metų kūrė geras dainas ir visi juos nešiojo ant rankų, staiga po 5 metų galbūt niekam nereikalingi. Jei menas ir kūryba yra objektyvi ir galinga, tai neturėtų kisti, bet ateina nauja karta, kuri nebenori to klausyti, nes jiems neįdomu, jie turi kitus modernius supratimus ir menas nėra nesibaigiantis. Lieka tik unikumai, dėl kurių ginčytis negali. O dėl manęs – gali“, – laidoje kalba M. Mikutavičius.

Dainininkas pripažįsta, kad vadinamoji žvaigždžių liga neaplenkė ir jo, nors tuo metu jis nesijautė ja sergantis. „Atsimenu gyvenom burbule, draugų kompanijoje, kurioje jautėmės faini patys sau. O tik vėliau išgirdau iš mus iš šalies mačiusių, kad elgėmės kaip pasikėlę pižonai“, – pripažįsta M. Mikutavičius.
Laidoje vyras pasakoja, kad suskambus telefonui, visuomet stengiasi jį pakelti, o jei nespėja – perskambinti, tačiau tuo pačiu vertina ir savąją ramybę, mat su metais atėjęs brandus požiūris išmokė, jog tikrieji pokyčiai visuomet prasideda nuo savęs.

„Mano gyvenime yra buvę, kai aš neatsiliepiau laiku ir praradau žmones. Gal nesu dėl to kaltas, gal taip turėjo įvykti anksčiau ar vėliau, bet tiesiog tuo metu sau pasakiau, kad reikia atsiliepti ir reikia perskambinti žmonėms, nes nežinai, kas atsitiko. Nors kartais vis tiek to nepadarau, bet stengiuosi.

Visgi, su savo fatalizmu supratau, kad nieko tam pasauliui neatsitinka, jeigu nepakeli to skambučio. Neišsiveržia Etna, neužpila pelenais Vilniaus, nesustoja Vilnelė. Viskas kažkaip išsisprendžia. Juk nesi dvidešimtmetis jaunuolis, kuris trokšta daryti viską. Aš pradedu vertinti ir saugoti savo sveikatą, savo ramybę. Nesu gimęs, kad pakeisčiau pasaulį. Gal prieš 20 metų atrodė, kad įmanoma, bet dabar esu pakankamai suaugęs, kad suvokčiau, jog greičiausiai ne. Ir dėl to prieini prie išvados, kad turi daryti dalykus, kurie svarbūs tau, tavo sąžinei ir savijautai“, – teigia dainininkas.

Laidoje Marijonas itin atviras ir apie žinomų žmonių demonstruojamą svajonių gyvenimą, kuris iš tiesų realybėje dažnai neatitinka sukuriamo įvaizdžio. „Aš nesu matęs absoliučiai laimingo žmogaus“, – sako dainininkas, tikindamas, kad kuo platesnės šypsenos nuotraukose, tuo daugiau liūdesio slepiasi už jų.
„Pasaulyje nėra surasto gyvenimo būdo, kuris tinka visiems ir visus padaro laimingais. Mano gyvenimiška patirtis rodo, kad yra daug kaukių ir bandymų pabėgti nuo savo rūpesčių, bandymų tai maskuoti.

Mes gyvenam siekiamybių, ambicingų žmonių pasaulyje, kur turi įrodinėti savo vertę, turi stengtis, bet iš esmės tai nereiškia laimės ir tie, kurie į socialinius tinklus kelia kuo didesnį kiekį savo išsišiepusių nuotraukų, man atrodo, yra mažiausiai laimingi, nes jiems visuomet reikia tą įrodinėti, pasirodyti tokiems, kokie nėra“, – filosofuoja laidos herojus.

Prie didelės Marijono asmenybės transformacijos prisidėjo ir gimęs sūnus. Dainininkas manė būsiantis tobulas tėvas, tačiau augindamas savo charakterį turintį mažą žmogų suprato – ne visuomet lengva su atžala surasti bendrą kalbą.

„Sūnus mane pakeitė iš esmės ir dėl to esu dėkingas. Gal kurį laiką galvojau, kad tai kažkaip tave stabdo ar riboja tą pamišimą, prie kurio buvai pripratęs, bet ilgainiui supranti, kad tai gelbėja, kai atsiranda šeima, moteris, sūnus, kam tu gali pasakyti švelnius žodžius bei juos gauti atgal. Sūnui dabar aštuoneri, jau gali pasiginčyti ir nuleisti tave ant žemės.

Pavyzdžiui, kai nuvedžiau jį žaisti teniso ir mėginau parodyti, kaip tą reikia daryti, jis manęs neklausė, o su treneriu – paklusnus. Pasirodo, pasak jo, aš galbūt žinau, bet nemoku paaiškinti. Tai priverčia susimąstyti, kas iš manęs per tėvas, jeigu aš nesugebu paaiškinti, ypač kai galvojau, kad būsiu tobulas tėvas. Tačiau vis tiek tas ryšys yra geras jausmas. Vaikai atsako į klausimą, kur gyvenimo prasmė. Matyt, mumyse tai užkoduota“, – sako Marijonas.

Kas yra nusipelniusios žvaigždės pramogų industrijoje, kokių istorijų apie savo dainas girdėjęs iš gerbėjų ir kam perleistų turėtą svajonių jaunikio titulą – pokalbis su dainininku Marijonu Mikutavičiumi laidoje „Ant kabliuko“ tik LRT mediatekoje<www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000366233/mikutavicius-apie-skaudzias-netektis-yra-buve-kad-laiku-neatsiliepiau-ir-praradau-zmones>.