Iš pirmo žvilgsnio – rami vieta tarp laukų ir miškelių. Tačiau būtent tokiose vietose kartais gimsta idėjos, kurios tyliai, bet nuosekliai keičia ateitį.

Rizomatinis Vidukliškio parkas – tai žaliųjų erdvių tinklas, paremtas rizomos (išsišakojančios šaknų sistemos) principu, kuris jungia skirtingas miestelio vietas į vieningą, bet necentralizuotą struktūrą.

Tai parkas be aiškių ribų – ne atskira teritorija, o integruota viešųjų erdvių sistema, auganti kartu su gyventojų kasdienybe, judėjimu ir bendruomenės gyvenimu.
Parkas jungia gamtą, takus, aikštes, kiemus ir želdynus į lankstų, gyvą miestelio audinį, kuriame žalia tampa ne tik erdve poilsiui, bet ir gyvenimo būdu.

Rizomatinio parko idėja gimė bendrame mano ir architekto dr. Kastyčio Rudoko darbe, kaip atsakas į klausimą:
kaip mažame Lietuvos miestelyje galima kurti erdves, kurios nebūtų tik žaliosios salelės, o gyvi, prasmingi tinklai, augantys kartu su bendruomene?

Smagu, kad tai ne parkas su vartais, o kažkas, kas persipina su kasdienybe. Kad eini į parduotuvę – ir jau esi parke. Kad žalia tampa ne prabanga, o fonu gyvenimui. Manau, toks požiūris tikrai tinka Viduklei.“

Šią idėją akademiniame darbe išplėtojo architektūros magistrantė iš Turkijos –  Ayse Çetinkaya, kuri Viduklę pasirinko kaip savo projektinę tyrimo vietą.
Kaip ji pati rašo: „Tai buvo svetima vieta – nepažįstama kalba, nepažįstami žmonės, nežinoma urbanistinė struktūra. Tačiau būtent tai leido man žvelgti plačiau – be išankstinių minčių, o su smalsumu.“

Kas tai per idėja?
Rizomatinis Vidukliškio parkas – tai inovatyvi žaliosios infrastruktūros vizija.
Užuot kūrus vieną didelį parką, siūloma suformuoti žaliųjų erdvių tinklą, pasklidusį po visą miestelį.
Šios vietos būtų sujungtos pėsčiųjų ir dviračių takais, natūraliais želdynais, bendruomenės erdvėmis ir viešaisiais gamtos koridoriais.

Kodėl to reikia Viduklei?
Nors gamtos Viduklėje gausu, pati gyvenvietė neturi vientisos, prieinamos ir funkcionalios žaliųjų erdvių – erdvių struktūros.
Gyventojai neturi kur ramiai pasivaikščioti, sportuoti, susitikti su kaimynais ar rengti šventes.
Trūksta erdvių, kurios skatintų bendruomeniškumą ir atspindėtų miestelio tapatybę.

Kaip tai veiktų?
Rizomatinis parkas veiktų kaip jungiamasis tinklas: mažos žaliųjų erdvių „salelės“ – sodai, kiemai, pievos, prieigos prie vandens – būtų sujungtos į sistemą.
Tai leistų kurti patogią ir gyvybingą aplinką visiems – vaikams, senjorams, šeimoms, bendruomenei.

Biofilinis principas – žmogaus ir gamtos dermė
Šis projektas remiasi ir biofiliniu dizainu, kuris stiprina žmogaus ryšį su natūralia aplinka – per pojūčius, aplinką, gamtą.

Ši idėja – tai ne galutinis sprendinys, o atspirties taškas.
Ji gali tapti pagrindu planui, kurį kuria ir įgyvendina pati bendruomenė – savaip, savomis priemonėmis, bet su aiškia kryptimi.