„Pakeitimais siekiame užtikrinti, kad riboti valstybės finansiniai ištekliai būtų nukreipti tiems pacientams, kuriems pavėžėjimas yra gyvybiškai svarbus. Šiems metams paslaugai valstybės biudžete numatyta daugiau nei 9 mln. eurų, todėl aiškūs kriterijai padės užtikrinti finansinį tvarumą ir išvengti neplanuoto išlaidų augimo“, – sako sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė.

Nutarimu nustatyti konkretūs ir objektyvūs kriterijai. Pavėžėjimas bus teikiamas pacientams, kurių funkcinis savarankiškumas pagal Bartelio skalę yra mažesnis nei 60 balų ir kurie dėl judėjimo sutrikimų negali savarankiškai pasiekti gydymo įstaigos. Paslauga išlieka prioritetine onkologiniams pacientams, ypač vykstantiems chemoterapijai ar kitam specializuotam gydymui, kai gydymo šalutinis poveikis riboja galimybes keliauti savarankiškai. Pavėžėjimas taip pat bus skiriamas pacientams, kuriuos būtina transportuoti gulint, vykstantiems dėl organų transplantacijos ar paliatyviosios pagalbos, taip pat užtikrinant grįžimą namo po gydymo stacionare ar iš skubiosios pagalbos skyriaus, kai tai mediciniškai pagrįsta.

Nutarimu papildomai įtvirtinti socialiniai ir ekonominiai kriterijai. Pavėžėjimas galės būti skiriamas asmenims, kurių dalyvumo lygis siekia 40 proc. ar mažiau, nustatytas sunkus neįgalumo lygis, taip pat turintiems teisę į vaistų kompensavimą dėl mažų pajamų. Atsižvelgiama ir į vyresnio amžiaus – 80 metų ir vyresnių – asmenų situaciją, kai dėl objektyvių sveikatos apribojimų jie negali savarankiškai nuvykti į gydymo įstaigą.

Tiksliau apibrėžta tvarka padės užtikrinti gydymo tęstinumą sunkios būklės pacientams, mažinti komplikacijų ir hospitalizacijų riziką, stiprinti paslaugų prieinamumą regionuose bei mažinti socialinę atskirtį. Paslaugos teikimo sąlygos prisideda prie siekio, kad valstybės pagalba pirmiausia pasiektų pažeidžiamiausias gyventojų grupes.

Nuo 2024 m. liepos mėn. atsiradusi pacientų pavėžėjimo paslauga buvo teikiama gana plačiam pacientų ratui. Praktika parodė, kad dalis pavėžėjimų vykdavo ir tais atvejais, kai pacientai galėjo savarankiškai naudotis viešuoju ar individualiu transportu, ypač didžiuosiuose miestuose, kur susisiekimas užtikrinamas visą parą.