Anot Seimo nario, Nacionalinio susivienijimo atstovo parlamente, liudijimai dėl tariamo J. Krikštaponio dalyvavimo žydų žudynėse Baltarusijoje yra labai prieštaringi. „Skirtingi žmonės – ir net tie patys žmonės skirtingu metu – liudija labai skirtingai. Praėjus vos keliems metams po II pasaulinio karo ir J. Krikštaponio žūties, dar Stalino laikotarpiu, žudynių dalyviai vieningai liudijo, kad J. Krikštaponio jose nebuvo ir jis jokių įsakymų nedavė. Vietoje jo žudynėms vadovavo Nikodemas Reikalas. Praėjus 30 metų jau atsirado liudijimų, kad J. Krikštaponis ten dalyvavo. Visi šie liudijimai išgauti SSRS prievartos struktūrų, KGB ir kitų. Tuo tarpu Ukmergės krašto gyventojai jau laisvoje Lietuvoje liudijo, kad žudynių laiku J. Krikštaponis buvo Lietuvoje. Be skirtingų liudijimų, jokių faktinių įrodymų apie jo tiesioginį dalyvavimą žydų žudynėse apskritai nėra. Būtina atsižvelgti į informacinio karo kontekstą ir nuolatines Rusijos pastangas juodinti Lietuvos laisvės kovų istoriją, vaizduojant partizanus kaip nacių kolaborantus ir karo nusikaltėlius. Todėl reikalaujame Lietuvos valstybę gerbti save, ir laisvės kovotojų atminimą šalinti tik tuomet, kai yra akivaizdi, abejonių nebekelianti, teisme įrodyta jų kaltė dėl kokių nors nusikaltimų“, – sako V. Sinica.

Desovietizacijos komisija 2023 m. yra priėmusi sprendimą, kad Ukmergėje stovintis paminklas J. Krikštaponiui turi būti nukeltas, motyvuodama tuo, esą batalionas, kuriame kuopos vadu tarnavo J. Krikštaponis, vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 metais galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui Baltarusijoje. Laisvės kovotojų organizacijos bei partizano artimieji yra kreipęsi į teismą dėl jo garbės ir orumo apgynimo. Sprendimas šioje byloje dar nepriimtas.