Pagrindiniai tikslai ir lūkesčiai. Naujos ministerijos, atsakingos už regionus, steigimas pirmiausia siejamas su noru sustiprinti nacionalinę regioninę politiką bei užtikrinti įvairių sektorių veiksmų dermę skirtinguose Lietuvos kraštuose. Tai galėtų prisidėti prie tolygesnės šalies plėtros, mažinant socialinę ir ekonominę atskirtį tarp didmiesčių ir periferijos. Prezidentūra ir Vyriausybė pabrėžia, kad ministerijai būtų patikėta formuoti „horizontaliąją“ regionų politiką, kuri kol kas „išsibarsto“ tarp atskirų žinybų, todėl bendro regiono interesus vienijančio požiūrio neretai pasigendama.

Be to, tikimasi, kad naujoji institucija užtikrintų sklandesnį ES fondų ir investicijų valdymą. Vienoje vietoje sukaupus svarbiausias regionų plėtros funkcijas, būtų paprasčiau koordinuoti projektus, o savivaldybėms – efektyviau planuoti vietos raidą bei siekti finansinio savarankiškumo. Kritikai, žiūrėdami į kitų šalių patirtį, perspėja, jog tikrasis iššūkis slypi ne tiek teisiniame mechanizme, kiek administraciniame pasirengime ir aiškiuose galios perdavimo principuose.

Vietos savivaldos įgalinimas ir decentralizacija. Viena esminių priežasčių steigti Regionų ministeriją – aiškesnis ir realesnis sprendimų priėmimo perkėlimas į regionus. Ši institucija, anot iniciatorių, galėtų tapti savotišku „savivaldybių advokatu“ Vyriausybėje, ginančiu regionų interesus. Kartu ji turėtų padėti kurti metodinę bazę bei reglamentus, naudingus regioninių problemų sprendimui. Jei savivaldybės įgis stipresnį balsą formuojant vietos biudžetus ir projektus, tai galėtų realiai sumažinti atotrūkį tarp įvairių šalies teritorijų.

Vis dėlto skeptikai pastebi, jog teorinė decentralizacija gali ir neužtikrinti apčiuopiamų rezultatų, jei daug strateginių sprendimų vis tiek liks centrinėse institucijose. Kritikai pabrėžia, kad nauja ministerija gali tapti tik dar vienu formalumu, lėtinančiu sprendimų priėmimą, ypač jeigu bus nepakankamai aiškios jos galios kitų ministerijų atžvilgiu. Tam, kad Regionų ministerija taptų veiksminga, turi būti parengti nauji įstatymai ar pakeistos esamos teisinės normos, kurios įpareigotų konkrečią dalį sprendimų priimti vietos lygmeniu.

Biurokratijos našta ir efektyvumas. Vienas opiausių klausimų – kaip nauja ministerija paveiktų viešojo valdymo aparatą. Ar jos steigimas sumažins, ar padidins biurokratiją? Vyriausybės atstovai tikina, kad nauja institucija neturėtų didinti mokesčių mokėtojams tenkančios naštos, nes būtų perkelti jau esami valstybės tarnautojai iš kitų žinybų. Teoriškai tai galėtų net supaprastinti procesus, kai visos regionų reikalų funkcijos sutelkiamos viename centre.

Visgi nėra aišku, kiek ši pertvarka pasiteisintų praktikoje: patalpų išlaikymas, administravimo kaštai ir papildoma koordinacija tarp ministerijų gali reikšti daugiau išlaidų. Tam tikros funkcijos greičiausiai dubliuotųsi, ypač pereinamuoju laikotarpiu, kol naujoji struktūra rastų savo vietą. Be to, steigti ministeriją taupymo fone gali atrodyti prieštaringa. Visuomenės akimis, ateities sėkmę lems konkrečiai pateisinti sprendimai, o ne vien formalus pažadas apie mažėjančią biurokratiją.

Sektorinė politika ir teritorinis principas. Tinkamai veikdama, Regionų ministerija galėtų užtikrinti, kad tam tikri sektoriai – būstas, transportas, teritorijų planavimas, kaimo plėtra ir kt. – būtų integruojami į bendrą regionų strategiją. Tai gali padėti atsisakyti praktikos, kai infrastruktūros, socialinės ar žemės ūkio klausimai „išbarstomi“ tarp skirtingų žinybų, o sprendimai užtrunka dėl nesusikalbėjimo. Pagal šią logiką, stiprus regionų politikos centras skatintų aiškesnį prioritetų išgryninimą ir padėtų išnaudoti tarpinstitucinio bendradarbiavimo potencialą.

Tačiau kyla neaiškumų, kaip bus paskirstytos atsakomybės tarp naujos ministerijos ir esamų institucijų, ypač Vidaus reikalų ministerijos, kuriai dabar priskirta regioninės plėtros sritis. Jeigu nebus aiškiai nustatytos ribos, gali rastis painiavos ir kompetencijų dubliavimosi. Specialistai taip pat pabrėžia, jog be koordinuotos kultūros, švietimo, socialinės apsaugos ir kitų sričių politikos regionų lygmeniu norimų pokyčių tikėtis sunku.

Tarptautinė praktika ir pamokos. Kai kurios Europos šalys (Suomija, Švedija, Norvegija) demonstruoja sėkmingus regionų politikos modelius, tačiau čia svarbus istoriškai susiformavęs stiprus vietos valdymo lygmuo. Kitur, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Estijoje, randame specializuotas ministerijas ar agentūras, kurios koordinuoja regionų raidą. Patirtis rodo, kad vieno universalaus sprendimo nėra: šalys pritaiko administracinį modelį prie savo poreikių ir atsižvelgia į istorines bei teisines tradicijas.

Lietuvos atvejis unikalus, nes dabartinis administracinis suskirstymas ir ribotas tarpžinybinis bendradarbiavimas gali apsunkinti procesą. Ekspertai pabrėžia, jog realus Regionų ministerijos indėlis priklausys nuo to, ar jai užteks „svorio“ perduoti reikiamas funkcijas savivaldai. Kitaip tariant, vien formalus institucijos įsteigimas be aiškių galių gali likti labiau simbolinis.

Konkrečių vertinimų svarba. Norint, kad Regionų ministerija pasiteisintų, reikia iš anksto nusimatyti vertinimo rodiklius. Tai galėtų būti ekonominė regionų plėtra (pavyzdžiui, BVP vienam gyventojui augimo tempai skirtinguose rajonuose), gyventojų skaičiaus stabilizavimas mažesnėse savivaldybėse ar investicijų pritraukimas. Reguliarus rodiklių stebėjimas ir viešas atskaitingumas būtų svarbus garantas, jog pertvarka iš tiesų kuria naudą. Prireikus ministerijos prioritetus galima būtų koreguoti atsižvelgiant į realią pažangą, o ne vien formalius dokumentus.

Tam reikės ne vien politinio pasiryžimo, bet ir tinkamų duomenų valdymo sistemų bei kompetentingų specialistų, gebančių atlikti tarpdisciplinines analizes. Tik tada įmanoma priimti argumentuotus, duomenimis paremtus sprendimus, padedančius kryptingai planuoti regionų raidą.

Regionų ministerijos steigimas – ambicingas ir strategiškai svarbus sumanymas, galintis iš esmės sustiprinti regioninę politiką. Įgyvendinus jį nuosekliai, būtų lengviau mažinti atotrūkį tarp šalies teritorijų, suteikti savivaldybėms tvirtesnį balsą sprendžiant finansavimo ir plėtros klausimus, gerinti paslaugų gyventojams kokybę.

Vis dėlto norint, kad idėja nevirstų formalia institucija, privalu aiškiai apibrėžti kompetencijas, tarpusavio bendradarbiavimo mechanizmus bei iš anksto parengti konkrečius pasiekimų rodiklius. Be to, būtinas politinis nuoseklumas: paprasta steigimo deklaracija problemų neišspręs, jei ministerijai nebus suteikti aiškūs įgaliojimai ir atitinkamas finansavimas.