Organizatorius – Šiaulių kultūros centras. Partneris – Šiaulių dailės mokykla. Finansuoja – Šiaulių miesto savivaldybė.

Gamtos stichijos – tai keturi pradai, nuo seno laikyti pasaulio sandaros pagrindu: žemė, vanduo, ugnis ir oras, kuriuos ir atspindi plenero dalyvių sukurtos kone 2 metrus siekiančios šamotinės skulptūros. Kiekviena jų simbolizuoja unikalią jėgą ir gyvybinį principą: šios stichijos padeda suvokti savo vietą pasaulyje, primena apie mūsų ryšį su gamta ir cikliškus virsmus, kurie veikia ne tik aplinką, bet ir mūsų vidų.

Birželio 23 d. didelio formato šamotinių skulptūrų plenerą „Saulės stulpai“ vainikavo skulptūrų atidengimo ceremonija, tapusi neatsiejama etnografinės šventės „Joninės. Gamtos stichijų magija“ dalimi. Ceremonija prasidėjo šventine eisena nuo Muzikos kiemo (Saulės laikrodžio aikštė), kurioje jaunos merginos nešė ugnies fakelus, tarsi įžiebdamos ryšį tarp senųjų baltų tradicijų ir šiuolaikinio meno. Eisenos dalyviams pasiekus galutinį tašką – Saulės stulpų kiemą (prie Talkšos ežero) – apsuptos vandens ir šviesos, keturios įspūdingo dydžio skulptūros buvo atidengtos žiūrovams mėgaujantis besiveržiančios ugnies blyksniais iš skulptūrų angų.

Žemės stichiją atspindėjo menininkės Ilzės Emse (Latvija) kūrinys – cilindro formos skulptūra, simbolizuojanti mūsų planetą. Ant jos paviršiaus įamžinti latvių mitologiniai simboliai, o skulptūros struktūroje atsispindi dirbamų laukų geometrija, simboliškai sujungianti Žiemgalą ir Žemaitiją – dvi derlingas, žemdirbystės tradicijomis garsėjančias žemes.

Ugnies stichiją įkūnijo šiauliečių duetas – Irena ir Vilius Šliuželiai. Jų skulptūra – laisva improvizacija, kviečianti žiūrovą savitai interpretuoti ugnį: kaip jausmą, energiją, gyvybę ar atsinaujinimą. Tai kūrinys, kuris kalba apie vidinę šviesą, degimą ir perdegimą.

Vandens stichiją perteikė Petras Rakštikas ir Benas Aldakauskas (Lietuva). Jų skulptūra vaizduoja nuolat kintančio, tekančio vandens būvį, apmąstant jį kaip vaisingumo, gyvybės, išgryninimo bei tarpininko tarp pasaulių simbolį.

Oro stichiją įprasmino Živilės Bardzilauskaitės (Lietuva) ir Domilės Ragauskaitės (Vokietija) kūrinys – subtili, cikliškumo ir gamtos dinamikos skulptūra, kviečianti pajusti metų laikų tėkmę ir mūsų ryšį su nematomomis, bet gyvybiškai svarbiomis jėgomis.

Skulptūrų gimimas buvo ne mažiau įspūdingas nei jų atidengimas. Kūrybos ir techninio darbo procesas truko dešimt dienų, per kurias menininkai kantriai formavo savo idėjas į molio formas. Iš Latvijos atgabenta šamoto masė – ypatinga medžiaga, gebanti atlaikyti aukštą temperatūrą ir termošokus – tapo visų skulptūrų pagrindu. Kiekvienam kūriniui po formavimo reikėjo dar trijų dienų natūralaus džiūvimo, o tuomet prasidėjo pasiruošimas degimui. Skulptūros buvo uždengtos specialiomis kaolino vatos kameromis, kurios saugojo jas degimo metu. Birželio 23 d. nuo pat ryto krosnis buvo kūrenamos malkomis maždaug dešimt valandų, kol viduje pasiekta apie 1000 °C temperatūra. Tuomet kameros buvo nuimtos, o įkaitusios skulptūros spindėjo tarsi saulė – tai tapo tikra renginio kulminacija, kuria galėjo mėgautis visi šventės žiūrovai.

Didelio formato šamotinės skulptūros birželio 25 d. perkeltos į naujai sutvarkytą Rėkyvos kultūros namų teritoriją. Tai nėra vien praktinis sprendimas – tai prasmingas simbolinis žingsnis, stiprinantis šio mikrorajono kultūrinį tapatumą. Viliamasi, kad čia formuojamas skulptūrų parkas taps ne tik estetiška ir išskirtine aplinka gyventojams, bet ir kūrybinių idėjų traukos tašku, kviečiančiu į meninius pasivaikščiojimus, renginius, pažintį su meno formomis po atviru dangumi. Ši kultūrinė iniciatyva įkūnija idėją, kad menas neturi būti uždaras galerijose – jis gali būti prieinamas kiekvienam. Skulptūrų parkas gyvens kartu su bendruomene, skatins tolesnes kūrybines iniciatyvas, menininkų rezidencijas, edukacijas vaikams ir jaunimui.