Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. J. Drungilas skaitė pranešimą „Tautų ir konfesijų įvairovė Kelmėje XVI a. antra pusė-XIX a. antra pusė“. Istoriko nuomone, pagal visus požymius XVIII a. pabaigoje Kelmė turėjo visus savarankiško miesto požymius, tik lieka mįsle, kokie motyvai miestelio savininkams Gruževskiams neleido siekti juridinio miesto statuso. 1788-1792 metais, vadinamo Ketverių metų (arba Reformų) seimo laikais, savarankiško miesto teises gavo labai daug Lietuvos miestelių.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkas L. Giedrimas savo pranešime „Metrikų knygos, parapijiečių sąrašai ir kiti Kelmės katalikų istorijos šaltiniai“ palietė metrikų knygų tyrinėjimo problematiką. Pranešėjo nuomone, katalikų parapijų metrikų knygos yra unikalus šaltinis, kurį tiriant galima gauti labai daug informacijos apie to meto gyventojų socialinę padėtį, demografinę raidą. Ypač Žemaitijos parapijų šaltinius tyrinėja Lenkijos istorikai, jais remiantis pasirodo naujos monografijos.

Renginyje dalyvavę kelmiškiai buvo pakviesti į edukaciją apie Kelmės pyragą. Edukaciją vedusi bibliotekininkė D. Garnienė pasakojo, kad Kelmės pyragas neatsirado tuščioje vietoje. XX a. pirmoje pusėje pusė Kelmės gyventojų buvo žydai. Iki sovietinės okupacijos Kelmėje veikė nemažai kepyklų, kuriose kepė pyragus, bandeles, duoną ir ypač visų mėgstamus beigelius. Kai kurių kepyklų produkcija buvo žinoma plačiai, pavyzdžiui, apie Šachtino kepyklos beigelius buvo kalbama, kad tai skaniausi beigeliai pasaulyje. Veikė mažesnės Paglinskio, Chaimo Yavneho,  Adlerio,  Dombo, Melo kepyklos. Netoli katalikų bažnyčios veikė kelios ne žydams priklausiusios kepyklos. Vigdoro kepykla buvo netoli Kelmės sinagogų komplekso. Karo metu sinagogos sudegė, o pokaryje netoli tos vietos buvo miesto kepykla,  kepusi miestiečiams duoną ir riestainius. Duonos gaminius, kitus maisto produktus iki 6 dešimtmečio vidurio buvo galima įsigyti tik turint maisto korteles. Kelmės konditeris Vladas Gailius 1948 m. sukūrė ir pradėjo kepti Kelmės pyragą. Liudininkų teigimu, tiek savo receptūra, tiek forma jis primena žydų šabo kepinį chalą. Pyrago skonis buvo išgautas naudojant ne tik aukštos kokybės produktus, bet ir laikantis tikslaus gaminimo proceso. Tais sunkiais pokario laikais, sudegusiame ir sugriautame mieste, kada visko trūko, tokio pyrago atsiradimas prilygo nedideliam stebuklui. Gal tuo metu V. Gailiaus gaminys buvo kepamas ypatingoms progoms ar valdžios reikmėms (reikėdavo įsiteikti aukštesnei valdžiai, gal svečiams), tikriausiai nedaug kelmiškių jį buvo ragavę. 7-9 dešimtmetyje garsas apie Kelmės pyragą pasklido dėka autobusų keleivių – miesto centre buvo autobusų stotis, o šalia – kepykla ir parduotuvė, tad buvo įprasta keleiviams užsukti ir lauktuvėms įsigyti tik ką iškepto pyrago. Tai, kad Kelmės pyragas kepamas beveik 80 metų, rodo gaminio autoriaus meistriškumą. Iki šiol sertifikuotą tautinio paveldo Kelmės pyragą kepa VK „Kelmės prekyba“ kepėjai. Renginio dalyviai galėjo paragauti čia pat pjaustomo ir su visokiomis uogienėmis, pienu, arbata patiekto Kelmės pyrago. Liepos pabaigoje edukacija apie Kelmės pyragą bus pristatyta Kuršėnų  Gruževskių  dvare.

Projektą „Tautų ir religinių konfesijų įvairovė ir palikimas Kelmės miesto istorijoje“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Kelmės rajono savivaldybė.