Dėl šios priežasties Seimo narė L. Nagienė Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo projektu kartu su kitais keliais Seimo nariais siūlo atsisakyti valstybės prisidėjimo prie II pakopos pensijų kaupimo fondų dalyvių įmokų. Vietoj to lydinčiuoju Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo projektu siūloma numatyti, kad gyventojai būtų skatinami kaupti II pakopoje siūlant neapmokestinti pajamų, pervedamų į II pakopos pensijų fondus.

Šiuo metu Pensijų kaupimo įstatyme nustatyta, kad pensijų įmoka mokama dalyvio ir valstybės biudžeto lėšomis. Pensijų įmokos dydis yra 3 proc. dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, o valstybė už kiekvieną dalyvį moka 1,5 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio dydžio.

Šiais metais iš valstybės biudžeto į privačius II pakopos pensijų fondus pervesta beveik 300 mln. eurų. Preliminariu skaičiavimu, ateinančiais metais bus pervesta apie 335 mln. eurų.

„Taigi, vien per dvejus, šiuos besibaigiančius ir ateinančius, metus valstybė bus pervedusi privačioms pensijų kaupimo bendrovėms daugiau nei pusę milijardo eurų, surinktų iš Lietuvos mokesčių mokėtojų, tiksliau – per 600 mln. eurų“, – atkreipia dėmesį L. Nagienė.

Ateityje, augant kaupimo sistemos dalyvių skaičiui ir šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžiui, valstybė kiekvienais metais „perpumpuos“ į šias bendroves vis daugiau ir daugiau. Šių milijonų administravimas ir perpumpavimas taip pat daromas visų mokesčių mokėtojų lėšomis.

„Šių multimilijoninių sumų fone beveik groteskiška atrodo pensijų kaupimo bendrovių idėja savo kaupimo reklamose vilioti būsimus pensininkus kaupti senatvei gąsdinant juos dabartinės vidutinės šalies senatvės pensijos dydžiu, kuris šiais metais vėl buvo žemiau skurdo rizikos ribos. Tokia taktika – stulbinamas bendrovių įžūlumo ir manipuliavimo derinys“, – pabrėžia politikė.

Kaupimo bendrovių logika tokia – kaupti būtina matant, kiek mažai senatvės pensijai pajėgia atseikėti valstybė. Valstybei atseikėjus kaupimo bendrovėms kelis šimtus milijonų, vidutiniam dabartiniam pensininkui telieka tenkintis tokiu apgailėtu skaičiumi kaip 539 eurais per mėnesį, tuo tarpu kai skurdo rizikos riba – 566 eurų. Kitais metais tiek vidutinė pensija, tiek skurdo rizikos riba bus šiek tiek didesnė (skurdo riba – apie 672 eurai, vidutinė pensija – apie 605 eurai), tačiau prognozuojamos vidutinės pensijos atotrūkis nuo skurdo ribos – net didesnis nei šiais metais (2023 m. skurdo rizikos ribos ir pensijos santykis 1,05; 2024 m. – 1,11).

Mūsų pensijos vienos mažiausios ES, kas trečias pensininkas gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Lietuvoje senatvės pensijoms skiriama tik 5,5 proc. BVP, tuo tarpu ES vidurkis yra 8–9 proc.

„Matant tokią statistiką, tiesiog paradoksali mūsų valstybės logika – užuot tais šimtais milijonų ištraukusi dabartinius pensininkus iš skurdo, valstybė juos atiduoda kaupimo bendrovėms, kurios, pasinaudodamos būtent tokia liūdna socialinio draudimo senatvės pensijos vidurkio statistika, bando „užverbuoti“ naujų dalyvių.

Pirmiausia bendrovės, gavusios tuos kelis šimtus milijonų, pasiima dalį sau ir investuoja tik likusius, o investicijų sėkmė – kaip Dievas duos. O kiek dievas duoda, rodo paprasta žemiška statistika – investavimo rezultatai vos padengia infliacijos neigiamą įtaką kaupiamam turtui. Piliečiams tik ir lieka laikyti sukryžiavus pirštus už sėkmę – tik tiek realios kontrolės jie turi kaupimo procese“, – pabrėžia Laima Nagienė.

Jos nuomone, bet kokios įspūdingai atrodančios investicinių rezultatų prognozės tėra bendrovių piešiamas realybe nepagrįstas super optimistinis miražas. Bendrovės kruopščiai puoselėja šį miražą, o valstybė kasmet rūpestingai atseikėja po kelis šimtus milijonų, neprašydama jokios atsakomybės už investavimo rezultatus, taigi – jokių klausimų, jokios kontrolės.

Nė viena kaupimo bendrovė negarantuoja dalyviams jokio pelno, kaupiamos lėšos nėra niekaip apsaugotos nuo investicinės rizikos neigiamo poveikio, o pats dalyvis yra priverstas prisiimti visą atsakomybę už investavimo rezultatus, nesvarbu – teigiamus ar neigiamus.

„Valstybės prisidėjimo prie kaupimo tikslas – sudominti ir paskatinti gyventojus kaupti. Deja, statistika rodo, kad tokia paskata nėra veiksminga, neatlieka numatytosios funkcijos, yra be galo brangi, be to, dar ir paskatos administravimas valstybei atsieina labai brangiai“, – teigia Laima Nagienė.

„Sodros“ duomenimis, iš visų automatiškai pakviestų dalyvauti II pakopoje asmenų šiais metais atsisakė dalyvauti 61,34 proc. Beje, jei didesnis skaičius įtrauktųjų būtų perskaitę „Sodros“ pranešimus arba registruotus laiškus, atsisakiusiųjų dalyvauti procentas veikiausiai būtų dar didesnis. Tokie duomenys pagrindžia, kad valstybės prisidėjimas prie įmokų neatlieka savo funkcijos skatinti kaupti ir pensijų kaupimas II pakopa didžiajai daliai gyventojų neatrodo patraukli.

„Užuot švaisčius milijonus eurų visų mokesčių mokėtojų lėšų, verčiau būtų atsigręžti į teisiškai įvirtintą, tačiau visiškai praktiškai neveikiančią Lietuvoje profesinių pensijų kaupimo sistemą. Kitų ES šalių patirtis rodo, kad darbdavių prisidėjimas prie kaupimo II pakopoje gali būti labai veiksmingas ir naudingas privačių pensijų fondų dalyviams. Ir Valstybės kontrolė 2022 m. pensijų sistemos pokyčių vertinimo ataskaitoje pabrėžė, kad kaupti skatintų būtent aktyvesnis darbdavių įsitraukimas“, – atkreipia dėmesį Seimo narė Laima Nagienė.

Taigi, valstybė, prisidėdama prie kaupimo II pensijų pakopoje, iškreipia situaciją perimdama galimą darbdavio prisidėjimą, be to, valstybės prisidėjimu savotiškai subsidijuojamas privatus verslas, kuris neprisiima visiškai jokios savo vykdomos investicinės veiklos rizikos ir visą ją perkelia ant dalyvio pečių.

„Daugelyje valstybių būtent mokestinės lengvatos yra pasirenkamos kaip valstybės paskata dalyvauti papildomame pensijų kaupime. Todėl kviečiu palaikyti siūlymą palaipsniui atsisakyti valstybės įmokų į II pakopos pensijų fondus ir suteikti teisę dalyviams susigrąžinti dalį sumokėtų įmokų. Pradedant nuo 2026 m. kasmet valstybės prisidėjimą siūloma mažinti 0,3 proc., kol 2030 m. jis prilygtų nuliui“, – sako Seimo narė Laima Nagienė.