Fiziniu dydžiu ir savo ekonomikomis Lietuva ir Latvija yra gana panašios. Panašios ir jų pensijų sistemos: pavyzdžiui, abiejose šalyse į pensijų fondus iš viso sumokama nuo 1 iki 1,8 proc. BVP, o valstybių išlaidos pensijoms svyruoja nuo 6,4 proc. iki 6,8 proc. BVP.

EBPO duomenimis, 2023 m. pabaigoje Latvijos pensijų fonduose buvo sukaupta turto, prilygstančio 19,5 proc. šios šalies BVP, tuo tarpu Lietuvoje – 10,3 proc. nuo BVP arba beveik dvigubai mažiau. Esminis skirtumas – kad Latvijoje visų darbingo amžiaus piliečių dalyvavimas pensijų kaupimo sistemoje yra privalomas, o mūsų šalyje sistema paremta savanorišku kaupimu.

„Tiek šis pavyzdys, tiek žvilgsnis į kitas valstybes rodo, kad daugiausiai pensijai yra sukaupę tų šalių piliečiai, kuriose dalyvavimas pensijų sistemoje yra visiškai ar bent iš dalies privalomas ir stabilus. Vis garsiau girdimi svarstymai keisti dabar galiojančią tvarką sistemą destabilizuos ir tikrai neprisidės prie strateginio tikslo, kad kuo daugiau lietuvių gautų pakankamai didelę, orią senatvę užtikrinančią pensiją“, – LIPFA vadovas Tadas Gudaitis.

Naujoji Vyriausybė siūlo keisti automatinio įtraukimo į II pensijų sistemos pakopą nuostatas ir suteikti galimybę žmonėms bet kuriuo metu sustabdyti ar bet kokiam laikotarpiui įšaldyti savo periodines įmokas. T. Gudaitis retoriškai klausia, kuo tokiu atveju antroji pakopa skirtųsi nuo trečiosios?

„Savanoriškas kaupimas pensijai jau yra apibrėžtas ir įtvirtintas III pensijų sistemos pakopoje – būtent joje žmogus su savo lėšomis gali elgtis kaip panorėjęs. Antroji pakopa, kaip integrali visos pensijų sistemos dalis, ir buvo sukurta dėl to, kad prie bazinės, valstybės išmokamos pensijos, žmogus sukauptų papildomą fondą, didinantį kiekvieną mėnesį gaunamos pensijos sumą“, – pabrėžia LIPFA vadovas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad naujoji, socialdemokratų vadovaujama, Lietuvos Vyriausybė akcentuoja rūpestį socialiai pažeidžiamiausiomis grupėmis. Visgi, pasiūlymai pensijų sistemos klausimu yra priešingi kitų kairiosios ideologijos besilaikančių šalių veiksmams ir strategijoms.

„Daugumoje kairiųjų, socialdemokratinių Europos valstybių – pavyzdžiui, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje ar Islandijoje – finansinio turto kaupimas pensijai yra visuotinis ir net privalomas. Tuo tarpu klausantis bent jau kai kurių dabartinės Seimo daugumos atstovų pasvarstymų, susidaro įspūdis, kad ketinama eiti priešingu keliu“, – stebisi LIPFA vadovas.

Kokie sprendimai geriausi būsimam Lietuvos pensininkui?

Pačioje gruodžio pradžioje EBPO pateikė naujausius, geriausia tarptautine praktika ir duomenimis paremtus siūlymus, kaip tobulinti pensijų kaupimo sistemas. Pabrėžiama, kad kaupiamosios pensijų sistemos turi būti įtraukios bei apimti kuo platesnį dirbančiųjų skaičių ir dalyvavimą jose.

Visiškai pritardamas EBPO rekomendacijoms, LIPFA vadovas savo ruožtu pabrėžia, jog nereiktų pamiršti ir to, kad Lietuvos pensijų fondai yra svarbiausi investuotojai tiek šalies, tiek kitų Baltijos valstybių kapitalo rinkose.

„Pensijų sistemos stabilumas ir tęstinumas yra labai svarbus, pritraukiant pensijų fondų investicijas į vietinę ekonomiką, o jų vaidmuo neapsiriboja vien grąžos būsimiems Lietuvos pensininkams uždirbimu, bet ir leidžia vykdyti svarbius strateginius valstybės projektus bei didina šalies ekonominį konkurencingumą. Įgyvendinus naujausius pasiūlymus, kyla realus pavojus, kad bent dalis šių investuotojų iš Lietuvos rinkos pasitrauks“, – svarsto T. Gudaitis.

Lietuvos pensijų fondai – tarp pasaulio lyderių

2019 m., kai antroje pensijų pakopoje Lietuvoje buvo pradėtas taikyti gyvenimo ciklo fondų (GCF) modelis, mūsų šalies pensijų fondai pagal veiklos rezultatus tapo absoliučiais pasaulio lyderiais, sugeneravę net 16,6 proc. metinę investicijų grąžą. Aukštų pozicijų lietuviai neužleido ir vėliau – pavyzdžiui, iš visų 36 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių 2023 m. mūsų šalis buvo ketvirta, o 2021 m. – antra.

LIPFA vadovas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu senatvės pensijos pakeitimo norma Lietuvoje siekia 47 proc. – kitaip tariant, į pensiją išėjęs žmogus negaus ir pusės savo uždirbto atlyginimo.

Pasak T. Gudaičio, tikslą pasiekti 70 proc. senatvės pensijos pakeitimo normą deklaravusiai Lietuvai reikia tvirtai apsispręsti, į kokias šalis ji nori lygiuotis – ar į Islandiją, Daniją, Nyderlandus, Šveicariją, kuriose dalyvavimas pensijų sistemoje yra privalomas ir bendras pensijų fondų sukauptas turtas jau viršija visą šalies BVP, ar į Prancūziją, Graikiją, Italiją, Ispaniją ir Austriją, kuriose pensijų kaupimas yra tik savanoriškas, valstybė prisideda nuo 0 iki 0,7 proc. BVP, o pensijų fondų valdomo turto vidurkis yra mažesnis nei Lietuvos ir tesiekia 8,4 proc. nuo BVP.

Įgyvendinti naujosios Vyriausybės pasiūlymai būtų stiprus postūmis pietų Europos šalių grupės link, o prie „Sodros“ neišvengiamai padaugėtų pašalpų prašančių ištiestų senjorų rankų.